Kranas – tai kelių{0}}veiksmų kėlimo mašina, kuri vertikaliai kelia ir horizontaliai gabena sunkius daiktus tam tikrame diapazone. Taip pat žinomas kaip kranas, oro kranas ir kranas.
Pagrindinė padangų krano savybė: jo vairavimo kabina ir kėlimo valdymo patalpa sujungta į vieną. Jis sukurtas iš vikšrinio krano (vikšrinio krano). Vikšrinio krano (vikšrinio krano) vikšrinių plokščių trūkumai, darantys žalą kelio dangai, priskiriami krovos mašinoms.
Tiltinis kranas yra kėlimo įranga, kuri yra horizontaliai įrėminta virš dirbtuvės, sandėlio ir medžiagų kiemo, skirta medžiagoms kelti. Kadangi du jo galai yra ant aukštų betoninių kolonų arba metalinių atramų, jis yra tilto formos. Tiltinio krano karkasas eina išilgai išilgai bėgių, nutiestų abiejose pakelto rėmo pusėse, todėl gali pilnai išnaudoti erdvę po tilto karkasu medžiagoms kelti netrukdant antžeminei įrangai. Tai plačiausiai naudojamas ir daugiausiai kranų.
Kai kurios kėlimo įrangos darbinės savybės yra pertraukiamas judėjimas, tai yra, pakaitomis veikia atitinkamas grąžinimo, transportavimo, iškrovimo ir kitų veiksmų mechanizmas darbo cikle. Kranų kūrimas ir naudojimas rinkoje tampa vis platesnis. Dėl to, kad dažnai įvyksta kai kurios avarijos be atramų ir kėlimo, važiavimo greitis taip pat yra didesnis nei vikšrinių kranų (vikšrinių kranų); veikimas stabilus, keliamoji galia didelė, kelti galima tam tikrame diapazone, tačiau kelias turi būti lygus ir tvirtas. , Padangų slėgis atitinka reikalavimus, o pakėlimas neturi viršyti 50 cm nuo žemės; vaikščioti dideliais atstumais su kroviniu-draudžiama. Siekiant užtikrinti operacijos saugumą, Kinijoje iš esmės draudžiama atlikti kėlimo darbus neatsitrenkiant į atramas. Kranams naudojami plieniniai vieliniai lynai: fosfatavimu{7}}dengtas plieninis vielinis lynas, cinkuoto plieno vielinis lynas ir lygus plieninis vielinis lynas. 10 m. prieš Kristų senovės romėnų architektas Vitruvijus aprašė kraną savo statybos vadove. Ši mašina turi stiebą su skriemuliu stulpo viršuje. Stiebo padėtis fiksuojama trosu, o trosą, einantį per skriemulį, traukia gervė sunkiems daiktams pakelti. Kai kurios antsvorio turinčios mašinos gali naudoti du stiebus, kad suformuotų silkės formą, kad būtų galima perkelti pakeltus objektus į šonus, tačiau amplitudė yra maža, o operacija yra labai sudėtinga.
Tik XV amžiuje Italija išrado strėlinį kraną, kad išspręstų šią problemą. Šis kranas turi pasvirusią konsolę, o strėlės viršuje yra skriemuliai, kuriuos galima pakelti ir pasukti. Tačiau iki XVIII amžiaus visos žmonių naudojamos kėlimo mašinos buvo varomos žmogaus ar gyvūno jėga, o jų keliamas svoris, naudojimo diapazonas ir darbo efektyvumas buvo labai riboti.
XVIII amžiaus viduryje ir pabaigoje British Watt patobulino ir išrado garo mašiną, kuri suteikė galios sąlygas kėlimo mašinoms. 1805 m. Glenn inžinierius Lenney pastatė pirmuosius garo kranus Londono laivų statyklai. 1846 m. Armstrongas iš Anglijos pakeitė garo kraną Niukaslio laivų statykloje į hidraulinį kraną.
XX amžiaus pradžioje Europa pradėjo naudoti bokštinius kranus.
Kranai daugiausia apima kėlimo mechanizmą, valdymo mechanizmą, pasukimo mechanizmą, pasukimo mechanizmą ir metalinę konstrukciją. Kėlimo mechanizmas yra pagrindinis krano veikimo mechanizmas, kurį daugiausia sudaro pakabinimo sistema ir gervė, o kai kurie kelia sunkius daiktus per hidraulinę sistemą. Važiavimo mechanizmas naudojamas sunkiems daiktams perkelti išilgai ir horizontaliai arba reguliuoti krano darbinę padėtį. Paprastai jį sudaro variklis, reduktorius, stabdys ir ratai. Tvirtinimo mechanizmas įrengtas tik ant strėlės kranų. Amplitudė mažėja, kai strėlė pakeliama, ir didėja, kai ji nuleidžiama. Yra du tipai: subalansuotas lufavimas ir nesubalansuotas lufavimas. Pasukimo mechanizmas naudojamas pasukti strėlę, jį sudaro varomasis įtaisas ir pasukimo atraminis įtaisas.
